Pernai žiemą lankiausi darbo reikalais Taline, susitvarkiau visus klausimus anksčiau negu planavau ir turėjau keletą laisvų valandų, tad nusprendžiau pažiūrėti, kokia estų kavalierių pasiūla Tinder’yje ir nueiti į kokį vieną pasimatymą. Pasirodo estų kavalieriai nėra tokie lėti, kaip apie juos galvojau ir už pusvalandžio jau lūkuriavau Tchaikovsky restorane savojo princo iš virtualaus pasaulio. Štai ir pasirodė jis - visomis dviem galvomis (o gal net ir pusmetriu) žemesnis negu numaniau iš nuotraukų, nežinantis, kur čia jam pažvelgus ir apskritai labai sunkiai verčiantis liežuvį anglų kalba (spėju susirašinėjant smarkiai gelbėjo Google Translate’as). Na ką gi, pusvalanduką iš mandagumo pabendravau, apsimečiau, kad manęs laukia kolegos ir jau buvau susiruošusi nešti kudašių iš visiškai nevykusio pasimatymo. Tačiau Jakob (toks buvo, berods, jo vardas..)
paprašė mano adreso, teigdamas, jog labai norėtų atsiųsti man atvirutę su gimtadieniu. Nieko neįtardama surašiau ant lapuko savo adresą ir vardą ir bėgau, kiek kojytės neša, kad dar ko nepaprašytų. Na ką gi, Jakob’as gavo unmatch (damučių pastaba - liet. - atšaukti simpatiją, funkcija Tinder programėlėje, kad kavalierius daugiau negalėtų rašyti) vos tik netrukdoma galėjau išsitraukti savo išmaniuką. Praėjo geras mėnuo ir gal net visai būčiau užmiršus šią istoriją ir tai, kad besitariant susitikti Jakob’ui daviau savo telefono numerį, jei ne skambutis per Valentino dieną iš nepažįstamo numerio - “halo my dier, ajam vaiting nierrr jor haus, ven ju vyl be chaum? I vant selebrait lav dai viv ju!” (vertimas - “labas brangute, laukiu prie tavo namų, kada grįši, norėčiau atšvęsti meilės dieną su tavimi!”). Man pakirto kojas, rankas ir telefonas kone krito iš rankų. Gal nevykęs pokštas? Vis tik ne. Jakobas tikrai lūkuriavo prie mano tėvų namų. Po darbo tiesiu taikymu šoviau namo, kad kuo greičiau jį iš ten patraukti! Nuėjus “mandagumo vakarienės” į gretą tėvų namų esančią piceriją, padėjau jam susirasti viešbutį šiam vakarui ir sudėliojau lankytinų vietų sąrašą mano gimtajame mieste. Atvirutės gimtadienio proga kažkodėl negavau, bet ir ačiū dievui :)) Daugiau išvis atviručių nenoriu ir adreso nedalinu!
paprašė mano adreso, teigdamas, jog labai norėtų atsiųsti man atvirutę su gimtadieniu. Nieko neįtardama surašiau ant lapuko savo adresą ir vardą ir bėgau, kiek kojytės neša, kad dar ko nepaprašytų. Na ką gi, Jakob’as gavo unmatch (damučių pastaba - liet. - atšaukti simpatiją, funkcija Tinder programėlėje, kad kavalierius daugiau negalėtų rašyti) vos tik netrukdoma galėjau išsitraukti savo išmaniuką. Praėjo geras mėnuo ir gal net visai būčiau užmiršus šią istoriją ir tai, kad besitariant susitikti Jakob’ui daviau savo telefono numerį, jei ne skambutis per Valentino dieną iš nepažįstamo numerio - “halo my dier, ajam vaiting nierrr jor haus, ven ju vyl be chaum? I vant selebrait lav dai viv ju!” (vertimas - “labas brangute, laukiu prie tavo namų, kada grįši, norėčiau atšvęsti meilės dieną su tavimi!”). Man pakirto kojas, rankas ir telefonas kone krito iš rankų. Gal nevykęs pokštas? Vis tik ne. Jakobas tikrai lūkuriavo prie mano tėvų namų. Po darbo tiesiu taikymu šoviau namo, kad kuo greičiau jį iš ten patraukti! Nuėjus “mandagumo vakarienės” į gretą tėvų namų esančią piceriją, padėjau jam susirasti viešbutį šiam vakarui ir sudėliojau lankytinų vietų sąrašą mano gimtajame mieste. Atvirutės gimtadienio proga kažkodėl negavau, bet ir ačiū dievui :)) Daugiau išvis atviručių nenoriu ir adreso nedalinu!
Istoriją atsiuntė damutė Patricija
 |
